Praktika Turkijoje

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 13:31

Spalio 8 diena, Indrė V.

Šiandien trečioji praktikos diena, todėl norėjau pamatyti ką nors naujo, ne vien tai, kaip logopedai tiria vaiko kalbos raidą pagal kalbos įvertinimo korteles. Tačiau, ne viskas priklauso nuo mūsų, todėl teko stebėti ir įvertinti tokias pačias kalbos raidos įvertinimo terapijas. Šiandien jų buvo tik dvi, tačiau jos visiškai skyrėsi viena nuo kitos. Beje, mums su Indre šiandien vėl, kaip ir vakar, pasitaikė galimybė stebėti skirtingas terapijas. Manau, jog tai labai gerai, nes vėliau galime pasidalinti savo mintimis, įspūdžiais, ką teko matyti.

Į pirmąją terapiją, kaip visada, mus palydėjo DILKOM centro sekretorė. Tačiau, kartu su manimi terapijos stebėjime dalyvavo ir viena studentė, kuri studijuoja logopediją, norėdama gauti magistro diplomą. Pirmas įspūdis, pamačius ją, nebuvo labai geras. Mergina pasirodė nedraugiška, nekomunikabili, tačiau pasibaigus terapijai mano nuomonė apie ją labai pasikeitė. Po terapijos logopedė su manimi net nepasikalbėjo, nepaklausė, kokių turiu klausimų. Tačiau studentė man išsamiai atsakė į visus mano rūpimus klausimus. Beje, ši terapija buvo pati nuobodžiausia, kurią teko matyti per šias kelias dienas ir pati logopedė man nepaliko jokio įspūdžio. Kitaip tariant, jos darbas su vaiku manęs neįkvėpė, kaip kad buvo kituose stebėtuose užsiėmimuose. Tikiuosi, kad ateityje tokių terapijų bus mažiau. Dabar trumpai papasakosiu, kas vyko užsiėmime ir kodėl jis man nepatiko.

Logopedė, kaip visada iš pradžių susipažino su vaiku, jo tėvais. Berniukui buvo 4 metai, jam diagnozuotas fonologinis kalbos sutrikimas. Buvo pradėtas kalbos vertinimas naudojant kalbos įvertinimo korteles. Vėliau vaikui ant stalo buvo padėtos monetos ir kaladėlės. Jis turėjo monetą padėti ant ar prie kaladėlės taip, kaip logopedė vaikui pasakydavo (pvz., padėk monetą šalia kaladėlės, ant kaladėlės, kaladėlės ir pan.). Atlikusi darbą su vaiku, logopedė pradėjo pokalbį su mama. Štai tokia paprasta veikla buvo vykdoma terapijos metu. O dabar norėčiau pasakyti, kodėl ji man nepatiko.

Pirmiausiai, tai nepatiko logopedė. Nei prieš terapiją, nei po jos, ji su manimi nepasikalbėjo, nepasakė jokios vertingos informacijos, ką turėčiau žinoti. Jei ne studentė, kuri terapiją visą laiką stebėjo su manimi, bučiau nieko nesupratus. Antras dalykas, kuris man įstrigo atmintyje, yra tas, jog logopedė nesugebėjo vaiko sudominti. Pirmąsias 15 minučių vaikas buvo aktyvus, susidomėjęs, o vėliau jo susidomėjimas žymiai sumažėjo. Logopedė bandė jį sudominti žaislais, bet tai būdavo tik trumpalaikis vaiko sudominimas. Po poros minučių vaikas parėmęs galvą į rankas toliau sėdėdavo užmerkęs akis. Tikrai drįsčiau teigti, jog logopedė turėtų rinktis kiek kitokias priemones vaikų sudominimui, tikrai ne žaislus. Pasyvią veiklą ji turėtų keisti į aktyvią, kaip dažnai daro logopedai Lietuvoje. Dar nepatiko tas, jog ji nelaukdavo, kol vaikas pasakys, kas yra pavaizduota paveikslėlyje. Ji pasakydavo už vaiką ir jo paprašydavo tik pakartoti. Nesuprantu, šio elgesio tikslo. Terapija greičiau nepasibaigs, jei logopedas pasakys viską, ką nori išgirsti iš vaiko ir jo paprašys tik pakartoti. Taigi, ši terapija, kaip jau minėjau anksčiau, mane nuvylė ir nepatiko. Tačiau, kad ir kokį prastą įspūdį susidariau apie terapiją, buvo ir gerų dalykų. Patiko, jog logopedė vaiko mamai pateikė ganėtinai daug rekomendacijų kaip ji gali padėti vaikui namų aplinkoje. Kokius pratimus atlikti, kokius garsus mokyti tarti, kada pataisyti vaiko blogai pasakytus žodžius ir kaip jam paaiškinti, jog jis neteisingai pasakė. Taip pat patiko, jog kabinete buvo mokomosios medžiagos: keletas plakatų, kuriuose schematiškai pavaizduotas artikuliacijos aparatas, taip pat ant stalo stovėjo dantų maketas. Taigi, terapijos metu mačiau tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Bet kokiu atveju, pasibaigus pirmajai terapijai ir prasidėjus antrajai, mano nuotaikos iš karto pasikeitė. Nes antroji, buvo visiška pirmosios priešingybė...

Antrajame logopediniame užsiėmime dalyvavo 4 metų berniukas, jo tėvai ir logopedė, taip pat ir mes su Indre, sėdėdamos nuošaliau viską įdėmiai stebėjome. Vos tik pamačius dalyvaujančius užsiėmime žmones, man iškilo klausimas, ar ir pas mus Lietuvoje taip dažnai į terapijas drauge su vaiku ateina abu tėvai? Tą jau pastebiu nebe pirmą kartą, todėl man pasidarė įdomu, kaip yra pas mus. Berniukui nustatytas mikčiojimas, kuris pasireiškia kai kurių žodžių pradžiose. Kaip sakė logopedė, vaiko mikčiojimą yra nulėmusi genetika, nes mamos šeimoje buvo mikčiojantis asmuo. Tiesa, šios logopedės vedamą terapiją mačiau pirmą kartą.

Taigi, užsiėmimas, kaip visada prasidėjo logopedės ir tėvų pokalbiu apie vaiko problemą bei reikalingų dokumentų užpildymu. Kaip bebūtų keistą, pirmą kartą visi šie oficialūs dalykai truko labai trumpai. Kiek nusistebėjau, pasižiūrėjusi į laikrodį, kai pamačiau, jog tai užtruko viso labo tik 10 minučių. Lyginant su kitais specialistais, ši logopedė tai padarė per tikrai trumpą laiką, per daug jo nešvaistydama veltui. Likusi terapijos dalis buvo skirta pokalbiams su vaiku.

Šioje terapijoje nebuvo naudojamos kalbos įvertinimo kortelės. Vaiko kalbai ištirti logopedė naudojo dideles, spalvotas, žaismingas vaikiškas knygas. Ji pasiėmė keletą jų ir leido vaikui išsirinkti tą, kuri jam labiausiai patinka. Vaikui išsirinkus jis drauge su logopede pradėjo kalbėtis apie kiekvienos knygos puslapį. Logopedė jo klausė paprastų klausimų, tačiau tokių, į kuriuos atsakydamas, turėtų ką nors papasakoti. Taip logopedė nustatė, koks tai yra mikčiojimo tipas.

Klausant vaiko pasakojimų man buvo labai sunku pasakyti, jog jo problema yra mikčiojimas. Todėl padariau išvadą, kad tokią problemą yra labai sunku pastebėti, kai nesupranti kalbos. Juo labiau, kai mikčiojimo problema nėra aiškiai girdima, nes vaiko mikčiojimo vidurkis yra tik 1%.

Terapijai einant į pabaigą, logopedė pasakė keletą patarimų tėvams, kaip pagelbėti vaikui, kad jis mažiau mikčiotų kalbant namuose.

Ši logopedė pasibaigus terapijai mums su Indre viską paaiškino. Ką ir kodėl ji darė, kokios priežastys nulėmė vaiko problemą, kokias rekomendacijas ji pateikė tėvams. Taip pat, paklausė ar mes viską supratome, ar girdėjome vaiko problemą. Manau, jos bendravimas su mumis buvo labai malonus, ji tikrai norėjo, jog stebėta terapija neliktų tik „stebėta“.

Taigi, apibendrinant visus šios dienos įspūdžius, galiu pasakyti, jog pasitaiko logopedų, kurie labai daug dėmesio skiria vaikui ir jo sudominimui, kiti labiau orientuojasi į vaiko tėvus, juk jie geriausiai žino, kokie sunkumai iškyla vaikui kalbant. Bet kokiu atveju, logopedinės terapijos turi būti tokios, kuriose vaikas jaustųsi gerai ir kupinos veiklos, norint sutelkti jo dėmesį. Įdomu, ką išvysiu kitomis dienomis, nes vaiko kalbos tyrimo testai po truputėlį pradeda atsibosti...
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 13:54

Spalio 9 diena, Indrė V.

Ši diena tikrai kupina įspūdžių. Stebėjome 4 užsiėmimus, kuriuose dalyvavo labai skirtingo amžiaus žmonės. Todėl trumpai papasakosiu apie kiekvieną iš jų, bei kas man patiko. Taip pat paminėsiu vieną incidentą, kuris įvyko belaukiant vienos iš terapijų...

Vos tik atėjusios į DILKOM centrą su Indre keliavome stebėti grupinio užsiėmimo. Šį kartą, ne taip, kaip pirmąjį, jame dalyvavo 7, beveik nekalbantys vaikai, kurių amžius svyruoja nuo 4 iki 5 metų. Tačiau viskas, kaip ir pirmąjį kartą vyko taip pat. Logopedės su vaikais dainavo tokias pačias daineles, grojo instrumentais ir žiūrėjo nuotraukas, su gyvūnų atvaizdais.

Vaikams šis užsiėmimas buvo tik trečias, todėl jie elgėsi labai nedrąsiai, kai kurie rodė savo kaprizus verksmais ar nenoru ko nors daryti. Vienas berniukas darė viską, ko logopedės prašė, taip pat jis stengėsi ištarti kuo daugiau žodžių teisingai ir, tiesą pasakius, jam labai neblogai sekėsi. Manau, jog kitiems vaikams tiesiog reikia laiko priprasti prie naujos aplinkos, logopedžių, bei aplinkui esančių vaikų.

Tiesa, vaikus atvedę į šiuos užsiėmimus, tėvai jų laukia už durų. Jeigu vaikas pradeda verkti ir jo nepavyksta niekaip nuraminti, jis nuvedamas pas mamą ar tėtį, tačiau su sąlyga, kad jis turės sugrįžti atgal ir toliau žaisti su kitais vaikais. Mano nuomone, tokia taisyklė yra labai svarbi, norint, kad vaikai kuo greičiau priprastų prie naujos aplinkos. Bet pastebėjau, kad taip elgiamasi ne su visais. Vienus vaikus logopedės palydi pas jų tevėlius, kitus bando tiesiog nuraminti. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau yra tas, jog vaikai niekada neverčiami daryti to, ko nenori. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori nusiimti striukės, jo niekas nevers to daryti. Kai vaikas pats pajus, jog jam reikia nusiimti striukę, jis pats tą padarys arba paprašys logopedžių pagalbos.

Taigi, grupiniai užsiėmimai DILKOM centre yra labai naudingi vaikams. Manau, jog jie taps savarankiškesni, bus aktyvesni, pradės kalbėti. Tiesa, išėjus iš šio užsiėmimo visą laiką jaučiu tik pozityvias nuotaikas. Tiesiog gražu žiūrėti, kaip logopedės nuoširdžiai ir su meile dirba su vaikais.

Antroji ir trečioji stebėtos terapijos buvo labai panašios. Jose dalyvavo 6 metų vaikai, turintys artikuliacijos problemų. Buvo naudojamos kalbos įvertinimo kortelės vaikų kalbai ištirti. Vaikai turėjo atlikti artikuliacijos aparato mankštą, bei atlikti kitokius pratimus. Abi logopedės labai maloniai bendravo su vaikais, skyrė jiems daugiau dėmesio, nei jų tėvams. Tačiau man įstrigo vienos logopedės poelgis. Vaikas pirmą kartą matydamas logopedę jautėsi nedrąsiai, vengė akių kontakto, dvejojo atsakinėdamas į klausimus, o ji vis stengdavosi su vaiku palaikyti akių kontaktą. Padrąsindama ar pagirdama, kas kartą paglostydavo galvą, suimdavo rankomis per pečius ir pasakydavo, koks jis šaunuolis. Ši logopedė man pasirodė labai nuoširdi ir norėjo, jog vaikas kuo greičiau priprastų prie jos, prie naujos aplinkos ir nebūtų toks drovus. Beje, terapijos pabaigoje, vaikas net nenorėjo išeiti iš kabineto.

Pasibaigus šioms trims terapijoms turėjome ilgą pertrauką, kurios metu pamačiau nelabai malonią situaciją. Į centrą įėjo tėvai, bei vaikas, kokių 6 metų, turintis Dauno sindromą. Vos tik pamačiusi vaiką pastebėjau, jog jis yra gan agresyvus, pradėjo stumdyti kėdes, kad žmonės negalėtų praeiti, taip pat priėjęs prie vienos mažos mergaitės pradėjo ją skriausti. Tėvai su vaiku atsisėdo salės gale, kur pro šalį praeina mažiau žmonių, tačiau aš visą laiką sėdėjau priešais ir galėjau stebėti vaiko veiksmus. Po kurio laiko, mama atsisėdo šalia vaiko ir pasilenkusi pradėjo jam kažką sakyti, tuomet vaikas pradėjo mušti mamą, o ji tik sėdėjo, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Nesupratau, kodėl vaikas taip elgėsi, o kodėl mama leidosi būti mušama. Tiesa, visą laiką dėstytojai mums sako, jog dažniausiai šį sindromą turintys vaikai yra labai geros širdies, visada padeda, niekada nieko pikto negalėtų padaryti, todėl šiuo atveju galiu pasakyti, jog tikriausiai mačiau išimtį. Kai vaikas yra kupinas agresijos ir pykčio. Paskui ilgą laiką galvojau, kodėl vaikas taip pasielgė, tikriausiai jie šeimoje taip pat patiria panašių situacijų. Nustojau galvoti apie šį įvykį tik tada, kai drauge su kolege ėjome stebėti kitos terapijos.

Tai tikriausiai bus viena iš terapijų, kurias prisiminsiu labai ilgą laiko tarpą, tokios keistos dar nebuvo tekę matyti. Į terapiją atėjo 50 metų vyras, rašantis poemas ir laisvalaikiu filmuojantis įvairias šventes. Jis pats mano, jog turi tam tikrų artikuliacijos problemų, tačiau pagal kalbos įvertinimo korteles jį ištyrusi logopedė tą paneigė. Vos tik jam įėjus, jo elgesys pasirodė man keistas. Pagalvojau sau – tikras menininkas. Jis atsinešė segtuvą, kuriame buvo sudėtos visos jo sukurtos poemos, straipsniai, taip pat keletas grafikos darbų pavyzdžių. Jis visą laiką kalbėjo neužsičiaupdamas ir rodė logopedei savo segtuvą neleisdamas jai net įsiterpti. Tačiau galų gale, po ilgo jo pokalbio, logopedė pradėjo savo darbą – užpildė dokumentus ir pagal kalbos įvertinimo korteles jį ištyrė. Kai viskas baigėsi, jis vėl pradėjo kalbėti. Mes, sėdinčios su kolege priešais logopedę matėme, kaip ji bando sulaikyti juoką, nes tikriausiai ir jai pacientas pasirodė keistas. Kai logogopedė norėjo su juo atsisveikinti, jis jos paprašė išklausyti savo sukurtą poemą apie žemės drebėjimą. Tą kartą ji sėdėjo ir šypsojosi, kartais vis žvilgčiodama į mus. Iš tiesų, tai tikriausiai pats absurdiškiausiais mano stebėjimas, kuris truko trumpą laiką ir kurio metu daugiausiai kalbėjo vyras. Manau, jog jis turi didelį poreikį bendrauti ir jam trūksta aplinkinių dėmesio. Pasibaigus terapijai ji mums pasakė, jog jam nereikia jokios terapijos, tačiau jeigu jis nori, galės retkarčiais apsilankyti DILKOM centre. Ji negali jam to uždrausti.

Taigi, apibendrinant visus šios dienos įspūdžius galiu teigti, jog ji buvo labai įvairiapusiška. Pamačiau tiek gerų, tiek blogų dalykų. Tai pat supratau, jog logopedas turi būti ne tik logopedu, bet ir savotišku psichologu, kuris turi patenkinti atėjusio žmogaus poreikį bendrauti, kad ir kokia absurdiška situacija bebūtų.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 13:55

Spalio 9 diena. Indrė S.

Šiandien dalyvavome grupiniame užsiėmime. Šį kartą jame buvo daugiau vaikų. Taip pat buvo dar vyras, kuris padėjo logopedėms. Prieš pradedant praktiką mums buvo sakę, kad kiti vaikai būna labai irzlūs, nebendraujantys ir nuolat verkiantys. Taigi šį kartą pamatėme tokius vaikus. Įėjusios į patalpas, kuriose vyksta grupinis užsiėmimas, pamatėme vyrą, sėdinti prie verkiančio berniuko, kuris bandė jį nuraminti. Kai tik berniuką nuramino, kita apsiverkė mergaitė, kurią nebuvo taip lengva nuraminti. Logopedės bandė ją sudominti įvairia veikla, bet ji tik retkarčiais susidomėdavo, ir neilgam, paskui vėl pradėdavo verkti. Nepavykus jos nuraminti vyras su mergaite pasiėmė kelis žaislus ir nuėjo į kitą kambarį, nes mergaitė vis verkė. Kiti vaikai taip pat buvo neramūs, bet susidomėję veikla. Jiems buvo labai įdomi užduotis su gyvūnais. Logopedės traukė po vieną kortelę su gyvūnu, pasakydavo gyvūno pavadinimą ir po to, kiekvienas vaikas po vieną tą pavadinimą pakartodavo. Taip pat vaikams labai patiko žaisliniai gyvūnėliai, kurių jie nenorėdavo paleisti iš rankų, bet logopedė pasakydavo atiduoti ir atiduodavo. Nebuvo jokių problemų su vaikų elgesiu, jie buvo drausmingi, klausė logopedžių. Po užduoties su gyvūnais buvo padaryta pertraukėlė per, kurią vaikai žaidė žaidimus. Kadangi norėjome nueiti į kitą užsiėmimą tai pastebėjome, tik pusę grupinės veiklos.

Kitas užsiėmimas buvo kitoks, nei kiti. Su kolege Indre V. laukėme terapijos kambaryje logopedės ir paciento. Pirmasis atėjo vyras, kuriam 50 metų ir paskui jį įėjo logopedė. Logopedė mums pasakė, kad vyras mano, kad turi artikuliacijos problemų. Nespėjus logopedei pradėti pokalbio vyras išsitraukė segtuvą, su įvairiomis iškarpomis. Jis pradėjo pasakoti, kaip vėliau išsiaiškinom apie savo darbą, jo rašomas poemas. Situacija iš ties buvo kitokia, nes vyras pastoviai kalbėjo ir logopedei sunku buvo įsiterpti ir pradėti jo kalbos įvertinimą. Man labai patiko specialistė, nes ji mandagiai jo išklausė ir mandagiai jį pertraukė. Tada pradėjo savo darbą. Vyras vardijo žodžius iš kalbos įvertinimo kortelių, klausantis kaip jis taria buvo aišku, kad jis neturi problemų su kalba. Logopedė su juo pabendravo ir pasiūlė jam terapijas. Man šis stebėjimas sukėlė juoko, nes tikrai buvo juokinga klausytis vyro, kaip jis viską pasakoja. Logopedė vis pasižiūrėdavo į mus ir nusišypsodavo, nes ir jai, kaip mes pastebėjome, sukėlė juoką, tokie vyro pasakojimai. O kulminacija buvo, kai vyras perskaitė savo parašytą poema apie žemės drebėjimą.

Labiausiai man patiko logopedės profesionalumas šioje situacijoje. Ji išklausė vyro, buvo labai mandagi jam. Nežinau kaip man reikėtų elgtis tokioje situacijoje, nes dar neturiu patirties. Dirbdama tokį darbą susidursiu su įvairias žmonėmis ir reikės išlikti rimtai ir kompetentingai.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 14:12

Spalio 11 diena, Indrė V.

Šiandien praėjo dar viena praktikos diena. Iš tiesų, jau tikrai darosi labai nebeįdomu stebėti pirmus logopedo ir paciento susitikimus. Viskas tapo labai aišku, kas ir kaip daroma, kokios kalbos įvertinimo kortelės yra naudojamos vienam ar kitam sutrikimui ištirti. Ryte atsikėlusi maniau, jog šiandien bus tas pats, kas ir kitas praėjusias dienas, tačiau taip nebuvo.

Pirmoji mūsų stebėta terapija buvo grupinės veiklos terapija, kurioje dalyvavo tie patys vaikai, kuriuos porą kartų esam stebėjusios anksčiau. Belaukiant šios terapijos drauge su vaikais ir jų tėvais sėdėjome ir laukėme koridoriuje. Pastebėjau, jog atėję į DILKOM centrą vaikai yra vis mažiau irzlūs, pikti. Jau tikrai daugiau, nei vienas vaikas, savarankiškai norėjo eiti į užsiėmimą. Tačiau visiems kitiems likusiems, sunkiausia buvo praverti kabineto duris. Nenorintys, vos tik pamatę, kad jau laikas užeiti, pradėjo verkti, sėdėjo įsikibę į mamą arba tėtį. Užėjus į kabinetą, visi vaikai, išskyrus vieną mergaitę, kuri užsiėmimų metu labiausiai verkia, pasičiupo po žaislą ir pradėjo žaisti. Tiesa, pastebėjau vieną įdomų dalyką, jeigu logopedės nesusitvarko su kokiu nors vaiku, jis visą laiką verkia (kaip šiuo atveju mergaitė), joms ateina padėti vienas vyras. Jis pasiima mergaitę ant rankų arba vedasi paėmęs už rankos ir rodo tokius dalykus, kurie jai galėtų būti įdomūs ir ji nustotų verkti. Mano nuomone, toks padėjėjas tikrai reikalingas, tuomet logopedės gali dirbti savo darbą su likusiais vaikais.

Antroji stebėta individuali terapija buvo kitokia, nei visos. Pirmiausiai dėl to, jog ją vedė ne logopedas, o studentas, norėdamas gauti magistro diplomą. Jame dalyvavo 6 metų mergaitė, kuriai nustatytas hipernosinumas ir gomurio nesuaugimas (tačiau jai dar ankstyvoje vaikystėje buvo padarytos kelios operacijos). Ši mergaitė jau keletą metų lankosi DILKOM centre pas įvairius specialistus, kurie jai padeda taisyti savo kalbą. Šiandien ji pirmą kartą po vasaros apsilankė čia, todėl ji, kaip ir visi kiti čia atvykstantys, buvo apžiūrėta. Apžiūrą atliko logopedė, dirbanti su vaikais, turinčiais tokią problemą ir studentas, kuris atliko asistento vaidmenį. Šios terapijos stebėjimas buvo labai gera praktika, nes prieš pat atvykstant čia, logopedijos paskaitų metu, mokėmės apie nesuaugusį gomurį, bei hipernosinumą. Dabar viską pamatėme realiame gyvenime, ne tik filmuotoje medžiagoje. Mergaitės apžiūra vyko naudojant tokius pačius metodus, kokius mokėmės ir mes. Tačiau logopedė mums dar kartelį viską paaiškino, kas ir kodėl yra daroma. Po apžiūros mergaitės buvo paprašyta pakalbėti ir kalbėjimo metu girdėjosi, jog tariant kai kuriuos garsus, oras išeina pro nosį. Taip pat matėsi, jog mergaitei yra sunku kalbėti, tačiau visos terapijos metu, ji buvo linksma, guvi ir besišypsanti. Taip pat bandė pakalbinti ir mus.
Pasibaigus visoms terapijoms, keliavome pasikalbėti su viena iš logopedžių. Ji mums pasiūlė perskaityti vieną knygą, kurioje buvo plačiai aprašyti lūpos bei gomurio nesuaugimai. Todėl mes, su kolege, nusprendėme būtinai tą padaryti. Turėsime puikią knygą savo logopedijos karjerai Lietuvoje.

Taigi, šiandien diena esu patenkinta. Pagaliau, buvo kažkas naujo. Taip pat galėjau patikrinti pati save, ką išmokau per logopedijos paskaitas Lietuvoje ir kur dar reikėtų tobulėti. Tikrai buvo tokių dalykų, kuriuos sunkiai atsiminiau. Labai patiko pokalbis su logopede, kuri mums suteikė daug vertingos informacijos apie logopedo darbo specifiką.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 14:18

Spalio 15 diena, Indrė V.

Prasidėjo nauja praktikos savaitė, jų liko tik keletas, todėl reikia iš kiekvienos dienos gauti kiek įmanoma daugiau naudos, pamatyti kuo daugiau to, ko dar nesam mačiusios. Šią dieną stebėjome dvi skirtingas terapijas, iš kurių pirmoji buvai visai kitokia, nei įprastai.

Pirmą kartą, per visą praktikos laikotarpį, stebėjome vyresnio amžiaus moters, turinčios dizartriją, terapiją. Tai buvo pirmas kartas, kai realiai mačiau žmogų, turintį tokį sutrikimą. Jai taip pat nustatytas motorikos sutrikimas.

Pirmoji terapijos dalis buvo moters apžiūra, o po neilgos pertraukėlės, logopedė apžiūrėjo moters veido raumenų tonusą. Šios terapijos metu, jaučiausi labai keistai, nes nelabai supratau, apie ką buvo kalbama. Logopedams dirbant su vaikais, jų kalba daug paprastesnė, trumpesnė bei aiškesnė. Šiuo atveju buvo visai kitaip, nes ilgais sakiniais, sudėtingomis frazėmis kalbėjo ne tik logopedė, bet ir pati moteris, bei ją atlydėję sūnus su dukra.

Vos tik pradėjus tirti moters kalbą, viskas tapo daug aiškiau. Užduotys, klausimai ir visa kita, kas buvo naudojama terapijos metu, jau buvo keletą kartų matyta stebint kitas terapijas. Tačiau, šio logopedinio užsiėmimo metu įgavau pakankamai daug žinių. Pasibaigus jam, logopedė mums viską paaiškino – su kokiomis problemomis susiduria moteris, kokias rekomendacijas ji pateikė moters šeimos nariams, taip pat jai pačiai. Be to, sužinojau vieną įdomų faktą, kurio aš stebint terapiją nepastebėjau. Moteris kalbėdama ar pavadindama kokį nors daiktą ar veiksmą, nelabai supranta žodžio reikšmę. Visos terapijos metu, pacientė į užduotus logopedės klausimus atsakydavo labai greitai, per daug negalvojant, todėl maniau, jog ji tikrai supranta ir žino, ką sako. Taip pat moters buvo paprašyta parašyti bei paskaityti. Su rašymo užduotimi susitvarkyti jai buvo sunkoka, o kalbant apie skaitymą, tai ją atlikti išvis buvo neįmanoma, nes moteris į šią terapiją nepasiėmė savo akinių. Dėl šios priežasties, logopedė negalėjo ištirti moters gebėjimų taip, kaip reikėtų.

Antroji terapijos dalis man patiko labiau nei pirmoji, nes joje buvo mažiau kalbama, skaitoma ir rašoma. Buvo įdomiau ją stebėti dėl įvairių praktinių užduočių, naudojamų moters veido, bei artikuliacijos aparato raumenų tonusui patikrinti. Beveik visas užduotis esame atlikusios pačios, per logopedijos paskaitas Lietuvoje, todėl teko tik pasitikrinti pačiom ar išmokome ir prisimename viską teisingai. Stebint terapiją, dar kartelį supratau, jog viskas, ko mokomės, nebus veltui. Nesimokome nei vieno nereikalingo dalyko, kurio mums paskui galėtų neprireikti, dirbant logopedėmis.

Manau, jog apie antrą terapiją, stebėtą šiandien, pasakoti nereikia, nes ji buvo tokia pati, kaip ir stebėtos anksčiau. Nieko naujo, kas mane sudomintų pamatyti neteko. Taigi, apibendrinant šia dieną, galiu pasakyti, jog pirmosios terapijos stebėjimas buvo naudingas dėl savo žinių patikrinimo – ką ir kaip išmokau per logopedijos paskaitas. Norėčiau daugiau pamatyti tokio tipo terapijų, kuomet yra tiriama ne tik vaiko/suaugusiojo kalba, bet ir daromos įvairios artikuliacijos aparato mankštos, bei raumenų tonuso patikrinimo užduotys.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 14:24

2012-10-16 Indrė. S

Šiandien stebėjome labai įdomų užsiėmimą. Pacientė buvo moteris, kuri turėjo problemų su balsu. Balso terapiją vedė mūsų praktikos vadovė - Esra. Pirmą kartą stebėjau tokį užsiėmimą, kuriame tam tikru prietaisu buvo apžiūrimos moters balso klostes, o vaizdą kurį pamačiau tai nebuvo vienas iš maloniausių. Pirmą kartą mačiau kaip dirbama su prietaisu net nežinau kaip jį pavadinti, nes tiksliai neatsimenu pavadinimo, bet kažkas panašaus į laringoskopą. Specialistė prietaiso pagalba apžiūrėjo moters gerklę ir viską, kas yra giliau. Po apžiūros specialistė pasakė diagnozę: cista ant vienos iš balso klosčių. Esra moterį siųs pas gydytoją, nes ji negali niekuo jai padėti. Moteriai reikia operacijos ir tik po operacijos lankant balso terapiją bus galima bent truputėlį padėti moteriai.

Stebėti šį užsiėmimą buvo įdomu, nes jis skiriasi nuo kitų mano stebėtų užsiėmimų, nes jau daug matėm paprastų, kai yra tiriama tik vaikų kalba, naudojant kalbos įvertinimo korteles. Norisi pamatyti daugiau pvz., kaip vyksta terapijos, kai vaikai ne pirmą kartą ateina į Dilkom centrą.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 16:27

2012-10-17 Indrė S.

Šiandien stebėjome tris užsiėmimus. Pirmajame dalyvavo berniukas 7 metų, turintis artikuliacijos sutrikimą, atėjo su tėčiu, kuris matos labai rūpinasi savo sūnumi. Kol laukėme logopedės, berniuko tėtis mus pakalbino. Jis mūsų paklausė, iš kur mes esame. Kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos. Jis pagalvojo ir pasakė - krepšinio šalis. Taip pat vyras išvardino porą garsių Lietuvos krepšininkų. Smagu buvo pabendrauti, tada nesijauti tokia nepageidaujama. Tėtis pats pasakė, kad jo sūnus turi artikuliacijos problemų. Kai atėjo logopedė ir pradėjo tikrinti vaiko kalbą, išties, girdėjau, kuriuos garsus berniukas taria neteisingai. Jis neištaria s ir z garsų. Kalboje girdėjosi, kad vaikas šių dviejų garsų neištaria gerai. Pats berniukas buvo nelabai drąsus, bet ko nors paklaususiai logopedei, jis atsakydavo ir šnekėdavo. Logopedė taip pat labai gera specialistė moka elgtis su vaikais, labai draugiškai bendrauja ir užsiėmimo pabaigoje berniukui davė saldainį ir du balionus. Iki šios dienos pirmą kartą mačiau, kad logopedė vaikui duodą saldainį ar balioną. Šis poelgis man labai patiko.

Antrasis užsiėmimas buvo taip pat apie artikuliacijos problemas . Taip pat logopedė sakė, kad berniukas turi fonologinį sutrikimą. Berniuko kalba buvo įvertinta kalbos įvertinimo kortelėmis. Vaikas sunkiai tarė garsus, buvo sunku suprasti ką jis sako. Visų stebėjimų metu dažnai pasitaikydavo vaikų, turinčių artikuliacijos problemų, kurie buvo tiriami kalbos įvertinimo kortelėmis, todėl nesunku buvo suprasti kur vaikas daro klaidas tariant žodžius. Be to, berniukas labai tyliai kalbėjo tai logopedė paprašydavo, kad jis garsiai tartų žodžius. Berniukui tai labai patiko, nes vis pasižiūrėdavo į tėvus ir nusišypsodavo. Man labai patiko logopedė, kuri vedė užsiėmimą, nes ji mums viską išsamiai paaiškino.

Trečiasis užsiėmimas man buvo pats įdomiausias, nes stebėjome berniuką, turintį mikčiojimo sutrikimą. Man tai buvo antrasis stebėtas užsiėmimas, kurio metu mačiau mikčiojimo problemą. Kai tik vaikinas pradėjo kalbėtis su logopede, supratau, kad jam tikrai reikia pagalbos. Jis nejaučia diskomforto dėl savo kalbos, tai jam netrukdo bendrauti su aplinkiniais. Toks požiūris man labai patiko, nes jis jaučiasi gerai. Skaitant tekstą jis užtruko ilgai, nes labai užstrigdavo žodžiai. Po to, logopedė tikrino jo spontaniškąją kalbą. Atlydėjęs senelis labai rūpinosi savo anūku. Jis teiravosi, kokia jam bus suteikta pagalba ateityje.

Šiandien man patiko visi trys užsiėmimai. Stebint šios dienos užsiėmimus laikas man neprailgo. Kiekvienas užsiėmimas buvo įdomus ir savotiškai kitoks, todėl nepabodo jų stebėti.
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Re: Praktika Turkijoje

Standartinė Indres » 2012 Spa 28, 16:30

Spalio 17 diena, Indrė V.

Dar viena diena, praleista DILKOM centre praėjo. Kaip bebūtų keista, nesitikėjau nieko naujo. Dėl šios priežasties ši diena mane kiek nustebino. Ne tik praktikos atlikimo atžvilgiu, bet ir sutiktų žmonių. Šiandien stebėjome tris terapijas. Pirmosiose dvejose dalyvavo vaikai, turintys fonologines ir artikuliacines problemas. O trečiojoje terapijoje dalyvavusiam berniukui nustatytas mikčiojimo sutrikimas. Taigi, dabar trumpai, per daug neišsiplėsdama papasakosiu apie šią dieną...

Vos tik įėjusios į terapijos kambarį, kuriame vyko pirmoji mūsų stebėta terapija, kiek nustebau, kai su mumis pasisveikino berniuko tėtis. Šalia jo sėdėjo jo sūnus ir jie laukė logopedės. Tėtis nė truputėlio nedvejodamas ir nebijodamas mūsų pradėjo mus kalbinti. Tai buvo antras kartas, per visą praktikos laiką, kai vaiko tėvai domėjosi mumis. Vyras paklausė iš kur mes. Ir vos tik pasakėme, kad mes iš Lietuvos, jis pradėjo vardinti Lietuvos krepšininkus. Paminėjo Kleizą, Sabonį. Šis dalykas mane nustebino. Vadinasi, jis tikrai žino, kur yra Lietuva ir kuo mes esame garsūs.

Įžengusi pro duris logopedė, nutraukė mūsų pokalbį. Tuomet prasidėjo vaiko kalbos įvertinimas, kuriam kaip visada buvo naudojamos knygos su paveikslėliais, kitaip tariant, nieko naujo. Iš pirmo žvilgsnio, berniukas man pasirodė, kaip penkerių metų, tačiau pamačiusi, jog jis moka skaityti, bei rašyti – supratau, kad taip negali būti. Pasibaigus terapijai, mano pirmasis užduotas klausimas buvo, kiek jam metų, juk jis moka skaityti, rašyti, tikriausiai jau ir mokyklą lanko. Taigi, išsiaiškinau, jog jam jau septyneri.

Tiesa, tai buvo pirmasis kartas, kai į terapiją vaiką atlydėjo tik tėtis. Yra tekę matyti, kad su vaikais drauge ateina mamos arba abu tėvai, tačiau šį kartą atėjo tik tėtis. Pasidarė truputį keista, juk dažniausiai mamos apie vaikus, jų kalbą žino daugiau, nei tėčiai. Todėl leidau sau galvoti, jog šis tėtis su vaiku praleidžia daugiau laiko, nei su mama. Gal dėl šios priežasties, vaikas, paklaustas logopedės apie futbolą, žinojo labai daug. :)

Antrojoje terapijoje dalyvavo berniukas, kuris beveik išvis nekalbėjo. Atėję su juo drauge abu tėvai, atrodė labai susirūpinę ir domėjosi, ką jie gali padaryti, kad tik vaikas greičiau pradėtų kalbėti. Tokio tėvų užsispyrimo, siekiant gerovės vaikui, stebint visas terapijas, dar matyti neteko. Kaip supratau, dar prieš apsilankant DILKOM centre, tėvai su vaiku dirbo namuose, tačiau tikriausiai vaikui labai sunkiai sekėsi, nes jis nemoka pavadinti paprastų daiktų, nelabai juos atskiria, nežino ką ir su kokiu daiktu reikia daryti. Bet kokiu atveju, tėvų optimizmas, norint padėti vaikui labai stipriai matėsi.

Trečiojoje terapijoje dalyvavo mikčiojantis berniukas, kuris jau eina į mokyklą. Todėl mokėjo ir skaityti, ir rašyti. Pirmą kartą mačiau, kaip tiriama tokią problemą turinčio, vaiko kalba, todėl visos terapijos metu įdėmiai stebėjau ką veikia logopedė ir ką berniukas. Vienas iš pagrindinių testų, kuriuos jis atliko, buvo teksto skaitymas. Kol vaikas skaitė tekstą, logopedė ant lapo dėjo brūkšnelius ir skaičiavo, kiek užsikirtimų vaiko kalboje galima išgirsti per minutę, pastoviai jam skaitant. Vėliau tam buvo naudojamas ir prietaisas, kuris fiksuoja laiką, kiek laiko vaikas taria vieną žodį.

Taip pat, labai patiko, jog pasibaigus terapijai su logopede pasikalbėjom apie šį vaiką, jo problemą. Po kitų užsiėmimų retai pasitaiko, kad logopedės pačios pasakotų apie vaiką, jo problemą ir panašiai. Joms reikia užduoti klausimus, kas mus labiausiai domina, tačiau ne visada jų būna daug. O ši logopedė, labai nuoširdžiai atsakė į pateiktus klausimus ir dar trumpai nupasakojo, ką kiekvienu terapijos metu su berniuku darė. Taip pat parodė ir išvertė, kokius dokumentus ji turi užpildyti.

Taigi, ši diena buvo visai nebloga. Sužinojau, jog tikrai esame garsūs pasaulyje dėl krepšinio, be to, labai patiko paskutinioji terapija, bei pati logopedė. Po terapijos sužinojau apie mikčiojimą ganėtinai daug dalykų, nes apie jį dar nesimokėm savo paskaitų metu, Lietuvoje, todėl tai buvo labai naudinga. Jau laukiu nesulaukiu rytojaus. Įdomu, ką naujo sužinosiu rytoj...
p.s. Jei turite klausimų, drąsiai klauskite! Esame atviros Jūsų nuomonei, pageidavimams bei diskusijoms!
Indres
 
Pranešimai: 16
Užsiregistravo: 2012 Spa 20, 18:30

Ankstesnis

Grįžti į Jaunojo mokytojo klubas

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron